Kaip žmonės įsivaizdavo ateivius (IV): insektoidai iš Mėnulio

Fantastika Kaip žmonės įsivaizdavo ateivius (IV): insektoi...

Pasirodo, žmones į skraidančias lėkštes „viešnagėn pakviesdavo“ ir dar keistesni padarai – ir kai kurie iš šių įsivaizduojamų svečių primindavo peraugusius vabzdžius. Ankstesniuose straipsniuose jau rašiau apie keletą skirtingų ateivių įvaizdžių: blondinus aptemptais kombinezonais, kraujasiurbius driežažmogius ir pilkus didžiagalvius iš kompiuterinio žaidimo „X-com“. Tačiau tai – ne vieninteliai padarai, kuriuos žmonės įsivaizdavo atskrendant į mūsų mielą trečią luitą nuo Saulės. 

Milžiniški, iš už anapus Plutono orbitos atskridę vabzdžiai – dar mažiau tikėtini nei įvairūs anksčiau aprašyti ateivių tipai. Vien todėl, kad jų egzistavimą smarkiai apsunkina tokie reiškiniai kaip bazinė fizika ir biologija. Egzistuoja toks linksmybes naikinantis reiškinys kaip kvadrato-kubo dėsnis.

Kalbant paprastai, pailginus kokį nors padarą (sakykim, patį paprasčiausią tarakoną) dvigubai, jis taptu stipresnis keturis kartus (nes 4 = 2*2). Tačiau tuo pačiu metu mūsų bandymų tarakono svoris padidėtų aštuonis kartus (8 = 2*2*2). Padinkime tarakoną porą kartų, ir tarakonas, nepaisant išaugusios jėgos, negalėtų pajudėti ar net kvėpuoti. Dėl šios priežasties net patys didžiausi vabzdžiai neužauga iki, sakykim, šuns dydžio. Pats didžiausias pasaulio vabalas – galijotas – užauga iki 11 centimetrų ilgio (vabalas heraklis užauga ilgesnis, tačiau sveria mažiau), tuo tarpu didžiausias pasaulio drugio – Atlaso – sparnų plotis gali siekti net 28 centimetrus. Gana įspūdinga, bet jie vis vien per maži, kad sėkmingai vairuotų kosminius laivus.

Vabals galijotas, vienas masyviausių vabalų pasaulyje. Šalt. - wikimedia commons.

Vabals galijotas, vienas masyviausių vabalų pasaulyje. Wikimedia commons nuotr.

Tačiau tai netrukdo vienam ar kitam įdomių potyrių ar dėmesio išsiilgusiam žmogėnui susitikti peraugusį vabalą iš kosmoso. Štai, pavyzdžiui, 1960 metais vienas prancūzas iš Isadono teigė, jog matė nusileidusį NSO ir per kelią šliaužiančias milžiniškas baltas lervas. Tais pačiais metais Tedas Owensas žurnalui „Fate“ parašė apie tai, kaip telepatiškai bendravo su mažais, žiogus primenančiais tarpdimensiniais ateiviais (jis taip pat teigė galintis mintimis valdyti orą).

Siaubo rašytojas ir „pagrobtasis“ Whitley Strieberis teigė, jog vienas iš jį pagrobusių ateivių atrodė kaip milžiniškas vabzdys maldininkas. Praėjus porai mėnesių po W. Strieberio knygos „Komunija“ („Communion“) išleidimo, Johnas Learas pareiškė, jog nukritusioje skraidančioje lekštėje buvo aptikti maži, bjaurūs, vabzdžius maldininkus primenantys ateiviai. Žinoma, ateiviai-vabzdžiai nėra tokie populiarūs, kaip anksčiau aprašyti personažai, bet pats faktas, jog jie tapo NSO folkloro dalimi, daug pasako apie patį NSO folklorą (t. y., jo dalimi gali tapti bet kas).

Tačiau kokie sociokultūriniai reiškiniai galėjo lemti tokį ateivių įsivaizdavimą? Pats milžiniškų vabzdžių įvaizdis yra ganėtinai naujas, Vakarų civilizacijai būdingas dalykas. Žinoma, tai nereiškia, jog nariuotakojai nefigūravo kitų civilizacijų mituose – pvz., egiptiečiai garbino skorpionų bruožų turinčią deivę Serket ir dievą-skarabėjų Cheprį, vakarų Afrikoje svarbią vietą užėmė voriukas Anansis, o anapus vandenyno, Lakotų mitologijoje, aptinkame voro pavidalo dievą triksterį Iktomį, taip pat galima įvardyti šumerų „žmones-skorpionus“. Tačiau, lyginant su kitais padarais, nariuotakojai mitologijoje užima gerokai mažiau vietos nei, sakykim, vilkai, katės ar meškos, ir nepanašu, jog tokie senoviniai mitai galėjo įkvėpti istorijas apie skraidančiose lėkštėse tupinčius žiogus ir vabzdžius maldininkus.

Ateiviai-vabzdžiai atkeliavo iš ten pat, iš kur ir visi kiti ateiviai – iš mokslinės fantastikos knygų ir kino ekranų. Vienas pirmųjų ateivių-vabzdžių idėją pasiūlė Charleso Darwino pusbrolis Francis Galtonas, juokaudamas pareiškęs, kad Marso gyventojai tikriausiai būtų labai išsivysčiusios skruzdėlės ir todėl naudotų aštuontainę skaičiavimo sistemą (6 kojos + 2 antenos).

Po poros metų Edwardas Masonas parašė straipsnį, kuriame teigė, jog kitų planetų gyventojai turėtų priminti skruzdėles ir laumžirgius. Gana greitai milžiniški vabzdžiai atskriejo į mokslinę fantastiką. Johno Jacobo Astoro knygoje „Kelionė kituose pasauliuose“ („A journey in other worlds“) veikėjai nukeliauja į Jupiterį, kur sutinka dinozaurus, mastodontus, milžiniškas gyvates ir didžiules alkanas skruzdėles.

Fredo T. Jane 1897 metų knygoje „Į Venerą per 5 sekundes“ („To Venus in 5 seconds“) į Venerą nuvykę žmones sužino, kad ji apgyvendinta protingų vabalų. Herberto Wellso 1901 metų knygoje „Pirmieji žmonės Mėnulyje“ („First men on the Moon“) aptinkama protingų, vabzdžius primenančių selenitų visuomenė. Milžiniški vabzdžiai dominavo mokslinėje fantastikoje iki 1940, kol garsus redaktorius Johnas W. Campbellas juos išbrokavo kaip netikroviškus.

"Them!" plakatas. Šalt. - deathensemble.com

„Them!“ plakatas. Deathensemble.com nuotr.

Tačiau vabzdžiai rado kitą įėjimą į pop-kultūrą – kino ekranus. 1954, išėjus siaubo filmui „Jie“ („Them“), į žmonių vaizduotę įropojo milžiniškos skruzdėlės. O po jų, kaip jau matemė, sekė tiek žiogai, tiek vabzdžiai maldininkai.


Šaltiniai:

Kottmeyer, M. S., 2001, Insectoids, in Mammoth Encyclopedia of Extraterrestrial Encounters, London, Constable and Robinson Ltd.

Stone, R., 2000, Neišaiškintų reiškinių enciklopedija, Vilnius, Knygų Spektras.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: